Posts tagged ‘Lietuva’
Ar tu vis dar leidi
Kažkam instruktuoti
Kaip tau gyventi,
Ką tau galvoti?
Ar vis dar meldiesi
Priešais ekraną -
Ten, kur tau kalba
Pagal fonogramą?
Atsibusk jau…
Atsibusk jau…
Atsipeikėk iš svetimo sapno,
Ar jauti – akmuo tau ant kaklo…
Vis dar svajoji
Pagal programą,
Kurią tau transliuoja
Kai rodo reklamą?
Tu vis dar leidi
Manipuliuoti,
Ką tau mylėti,
Kaip tau balsuoti…
Atsibusk jau…
Atsibusk jau…
Atsipeikėk iš svetimo sapno,
Ar jauti – akmuo tau ant kaklo…
Ei, Prezidente,
Ką tu planuoji?
Ar tu mus myli,
Ar ignoruoji?
Mes juk tau davėm
Žirgą ir kardą.
Tik prisimink
Savąjį vardą.
Atsibusk jau…
Atsibusk jau…
Atsipeikėk iš svetimo sapno,
Ar jauti – akmuo tau ant kaklo…
Jie plauna tavo smegenis,
Kad neturėtum nuomonės.
Rinkiminės kampanijos,
Fanatikų bendruomenės.
Bet visa tai galioja tau
Tik jeigu gyveni meluodamas,
Tik jei rities žemyn,
Kas kartą tamsai pasiduodamas.
Jie trina tavo atmintį,
Kad mestum savo prigimtį
Ir jiems padėtum platinti
Virusą piktybinį.
Bet visa tai galioja tau
Tik jeigu gyveni meluodamas,
Tik jei rities žemyn,
Kas kartą tamsai pasiduodamas.
Jie randa tavo nuodėmes,
Grasina jas paviešinti.
Tik taip tu kontroliuojamas
Nedrįsi pasipriešinti.
Bet visa tai galioja tau
Tik jeigu gyveni meluodamas,
Tik jei rities žemyn,
Kas kartą tamsai pasiduodamas.
Bet visa tai galioja tau
Tik jeigu gyveni meluodamas,
Tik jei rities žemyn,
Jų propagandai pasiduodamas.
Foje – Andrius Mamontovas – Hey Hey Hey Hey
žodžiai neturi prasmės
jei tu juos tari tik šiaip sau
niekada nieks tavęs nesupras
jei bijosi ištart tai ką nori
ar tai vienintelis kelias
ar juo verta eit
ar vardan to mes gyvenam
hey hey hey hey
mums reikia pakeist šį pasaulį
jau laikas seniai
todėl kad tiesa ir apgaulė
blogiausi draugai
darbas kurį tu turi
ar tai iš tiesu ko norėtum
ar tu sau pripažinti gali
susprogdintum tu jį jei galėtum
meilę tu kartais perki už didžiules sumas
kartais už dyką
tu žinai tai ne ji
tai tik skausmas klaikus iš ryto
Dažnokai kuriant puslapius pasitaiko tokių vietų kur negalime nustatyti koduoties… heh, ir labai norisi tvarkingai parašyti Lietuviškai… ir niekaip neparenki tinkamo žodžio ar frazės pakeitimui… Tuomet reikia naudotis senais kodais kuriuos puikiai virškina ir Linux ir Windows 7, Višta, XP, Mac OS ir pan brudai… Taigi html kode ar JavaScript kode rašykit drąsiai šiuos junginius 
ir viskas turėtų būti čiki piki! vat, bent man su Linux, Debian OS viskas gerai… na ir XP pažiūriu, irgi viskas puikiai atvaizduojama ir net IE6, ir IE8 ir Google Chrome, ir Mozilla ir tarmozilla 
bei nacionalinis Operos ir baleto puikiai palaiko šiuos simbolių kratinukus taigi naudokit ir džiaukitės
ą – ą
Ą – Ą
č – č
Č – Č
ę – ę
Ę – Ę
ė – ė
Ė – Ė
į – į
Į – Į
š – š
Š – Š
ų – ų
Ų – Ų
ū – ū
Ū – Ū
ž – ž
Ž – Ž
have fun
Kaip atsventė naujuosius Paulius?
Va visai neseniai pora mano įrašų pakomentavo Paulius jo nurodytoje nuorodoje radau štai tokį puikų paveiksliuką… Nežinau ar tiesa, bet jis mane labai pradžiugino
Buvo laikai, kai mano mėnesio pajamos siekė 300 lt. (studijų metai), buvo laikai, kai jos siekė net šiek tiek daugiau nei porą tūkstančių. Dabar gi atėjo krizė. O krizės metu eilinis žmogelis daug neuždirbsi… Gal visokie kostiumuoti klounai iš Gedimino prospekto ir ima dešimtis tūkstančių, gi tokiems kaip aš, eiliniams žemės kirminėliams lieka minimalūs 800 lt. ant popieriaus. Bet, prašau, tik nepulkit man reikšti dėl to užuojautos, nes tas minimalus atlyginimas yra geriausia, kas yra nutikę mano gyvenime. Nes 800 lt. per mėnesį – tai kelias į sielos nušvitimą, į naują pasaulio pažinimą, į geresnį, prasmingesnį, turiningesnį gyvenimą, kurio nepatirsi uždirbdamas tūkstančius… Va jums įrodymai:
Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimumus, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Atlieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.
Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis – “Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pabaliavot kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..” Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia “Anatolijai”, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į šūdelį, dirbantį už 800 lt. ant popieriaus?
Gaudamas tūkstančius gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lužte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais – “Klumpės”, “Nemuno Vingis”, “Žara”. “Gojus”. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir, svarbiausia, pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.
Vos tik iš lentynos nutveriu “Nemuno vingio” ar “Žaros” butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Gi draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingu. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltas meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo “rašalo” aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..
Gaudamas tūkstančius nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybcentrių pusgaminius. 800 lt. per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau – po poros metų galėsiu išleisti knygą ”Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų”. Na, kokią poros tomų…
Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar, kuo toliau tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų pundelį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuos nuosavu ekologišku derliumi.
Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau – kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečiupą, jei pradarius jo butelį reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį – pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.
Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems pederastiškiems išmyslams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai į gerą – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..
Iki patirdamas nušvitimą mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni nė vienas netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuviškąją muziką. Va kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi kokį lobį atradau…”
Buvo laikai, kai vaikydamasis ilgesnės kapeikos pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, puslitriuką medaus, trilitrį raugintų kopūstų, o jei pataikysiu ant kiaulės pjovimo – tai ir gabalą šviežios mėsytės.
Gaudamas didelius pinigus galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai, arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 lt. į mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama galybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, susūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…
Uždirbdamas tūkstančius nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau – dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš tranzuoju. O tranzavimas dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.
Uždirbdamas tūkstančius visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią, nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 lt (ant popieriaus) per mėnesį.
Gaudamas tūkstančius vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi, 800 lt per mėnesį man dovanojo laisvę…
Tik pradėjęs gauti 800 lt. į mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuviškosios poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas “Lietuva brangi, mano tėvyne”
Uždirbdamas tūkstančius vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimei, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nenugriūs, prancūzai, juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O va tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks į ką žiūrėt…
Buvau ir esu ištikimas Žalgirio gerbėjas. Och, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar gi televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimei, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukau olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. Och kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…
Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. Norfa paleido PŽRN duoną po 0.98 lt. ir pomidorus po 2,99 lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrę minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….
Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų – vos už 800 lt. per mėnesį…
Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…
P.S. Į šitą įrašą įdėjau visą savo širdį ir pasidalinau per kančias suvokta gyvenimo už 800 lt. į mėnesį filosofija. Jei sugalvosit ją skelbti kitiems, būkit draugiški, pagerbkite mano naujai nušvitusią sielą ir numeskit šaltinio nuorodą. Gi jei esat laikraštėlio atsovas ir vėl galvojat mano gyvenimo tiesomis užpildyti savo puslapius, susisiekit dėl leidimo publikuoti. Piktų žmonių kalba kalbant – naudoti, publikuoti šį kūrinį ar jo dalis komerciniais tikslais, be atskiro autoriaus sutikimo – draudžiama.
Autorius
